Genialumas dažnai siejamas su neįprastu mąstymu, o neįprastas mąstymas – su keistais įpročiais. Istorija pilna garsiausių mokslininkų, menininkų ir kūrėjų kasdienybės detalių, kurios stebina ir šiandien. Nors šie įpročiai gali atrodyti keisti, jie dažnai buvo neatsiejama kūrybinės rutinos dalis.
Štai keletas įdomiausių pavyzdžių.
Nikola Tesla ir jo manija dėl skaičiaus 3
Tesla buvo vienas keisčiausių išradėjų – ne tik dėl savo idėjų, bet ir dėl kasdienių ritualų.
Jis eidavo tris kartus aplink pastatą prieš įeidamas, reikalavo, kad kambariuose būtų skaičius 3 ar jo kartotiniai, ir net maistą matuodavo tiksliai. Tesla tikėjo, kad skaičius 3 turi ypatingą galią, todėl šis ritualas jam suteikdavo vidinės tvarkos ir kontrolės jausmą.
Ludwig van Beethoven – kruopštus kavos matuotojas
Beethoveno diena prasidėdavo nuo kavos – bet ne bet kokios. Kompozitorius kas rytą suskaičiuodavo tiksliai 60 kavos pupelių, kad įsitikintų, jog skonis bus idealus.
Tai buvo vienas iš jo būdų įvesti struktūrą į chaotišką kūrybinį procesą.
Albertas Einsteinas ir jo vienodi drabužiai
Pasak artimųjų, Einsteinas vengė gaišti laiko pasirinkdamas, ką rengtis. Todėl jis turėjo kelis identiškus kostiumus, kad rytais nereikėtų priimti papildomų sprendimų.
Tokį pat principą taiko ir kai kurie šiuolaikiniai verslininkai, siekdami sumažinti sprendimų nuovargį.
Salvadoras Dalí – miegas su šaukštu rankoje
Dalí praktikuodavo metodą, vadinamą „mikromiegu“. Jis atsisėsdavo į fotelį, rankoje laikydamas šaukštą, o po juo – lėkštutę. Vos užsnūsdavus, šaukštas iškrisdavo ir garsas jį pažadindavo.
Tokiu būdu jis pasiekdavo hipnagoginę būseną, kada protas kupinas keistų, siurrealistinių idėjų – būtent to, ko jam reikėjo kūrybai.
Honoré de Balzac – 50 puodelių kavos per dieną
Prancūzų rašytojas Balzakas garsėjo savo milžinišku produktyvumu, bet taip pat ir neįtikėtinu kavos kiekiu. Manoma, kad jis išgerdavo iki 50 puodelių per dieną.
Kartais, neturėdamas laiko virti, jis valgydavo sausas maltas pupeles, kad poveikis būtų greitesnis. Šis ekstremalus įprotis padėjo jam rašyti ištisas naktis.
Isaacas Newtonas – pamiršęs valgyti genijus
Newtonas buvo toks susitelkęs į savo mintis, kad dažnai pamiršdavo valgyti. Jo kambariokai pasakojo, kad jis kartais pasisodindavo vištą kepti, bet ją visiškai pamiršdavo, nes pasinerdavo į skaičiavimus.
Jis galėjo dirbti kelias dienas beveik be poilsio, „paskendęs“ savo mintyse.
Charlesas Dickensas – kompaso manija
Dickensas tikėjo, kad jo kūrybingumas priklauso nuo krypties. Rašydamas jis visada sėdėdavo taip, kad žiūrėtų į šiaurę.
Kelionėse jis pasiimdavo kompasą, kad galėtų užtikrinti „tinkamą“ orientaciją.
Leonardo da Vinci – polifaziniai miego ciklai
Da Vinci buvo vienas pirmųjų, kuris bandė polifazinį miegą: jis miegodavo po 15–20 minučių kas kelias valandas, vietoje įprasto nakties miego.
Tai suteikė jam daugiau laiko eksperimentams ir veikloms, tačiau tokia rutina ilgainiui labai vargina organizmą.
Frydrichas Nyčė – rašymas stovint
Nyčė tikėjo, kad mintys teka laisviau, kai kūnas juda arba stovi. Todėl jis rašydavo stovėdamas, naudodamas specialią stovimą rašymo lentą.
Šis įprotis vėliau tapo populiarus ir tarp šiuolaikinių rašytojų bei programuotojų.
Išvada
Genijai dažnai turėjo įpročių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo keisti ar net nesuprantami. Tačiau būtent šie mažyčiai ritualai jiems padėjo struktūruoti kasdienybę, suvaldyti stresą ar pažadinti kūrybinį mąstymą.
Galbūt tai priminimas, kad kartais neįprasti įpročiai gali tapti varikliu, padedančiu siekti išskirtinių rezultatų.
