Mokytoja klausia:
– Petriuk, kodėl namų darbų nepadarei?
– Nes mano šuo juos suvalgė.
– Bet juk vakar sakei, kad šuo serga!
– O tai ką, sirgdamas jis negali valgyti?..
Petriukas:
– Mama, mokytoja man parašė dvejetą be priežasties!
Mama:
– Kaip be priežasties?
Petriukas:
– Nu, priežastis buvo, bet nepakankamai rimta…
Mokytoja:
– Petriuk, kodėl į pamoką atėjai be sąsiuvinio?
– Nes norėjau, kad jūs mane labiau pastebėtumėt.
Tėtis klausia:
– Petriuk, ar tu valgai daržoves?
– Žinoma! Tik prieš tai iš jų reikia išimti mėsą.
Mokytoja:
– Petriuk, kodėl į mokyklą pavėlavęs atėjai?
– O jūs sakėte, kad geriau vėliau negu niekad.
Petriukas klausia mamos:
– Mama, ar tiesa, kad žmogus kilęs iš beždžionės?
– Gal tavo tėtis ir kilęs, bet aš iš padorios šeimos!
Mokytoja:
– Petriuk, kur tavo namų darbai?
– Mokytoja, aš tau pasakysiu atvirai: manau, kad mokyklos ir namų gyvenimas turi būti atskirti.
Mama:
– Petriuk, kodėl tavo sąsiuvinyje vienos skylės?
– Nes mokytoja sakė, kad reikia daugiau darbo įdėti.
Mokytoja:
– Kas iš jūsų gali pasakyti keturis gyvūnus, gyvenančius džiunglėse?
Petriukas:
– Du liūtai ir du tigrai.
Mokytoja klausia:
– Petriuk, kas yra simbiozė?
– Kai mes su sese darom namų darbus: ji daro, o aš žiūriu.
Petriukas ateina pas mamą:
– Mama, aš vėl gavai dvejetą!
Mama:
– Ką reiškia „vėl“?
– Na, kad tradicijos tęstųsi…
Mokytoja:
– Petriuk, kodėl matematikos kontrolinį parašei tik ant puslapio krašto?
– Nes jūs sakėte, kad reikia dirbti „kraštutiniu atveju“.
Mama:
– Petriuk, kodėl taip tyliai sėdi?
– Laukiu, kol manęs paklaus, ką blogo padariau.
Petriukas klausia tėčio:
– Tėti, kas yra pesimistas?
– Tai žmogus, kuris prieš eidamas miegoti užsideda šalmą, kad sapne nieko neskaudėtų.
– Aaaa… tai kaip mama, kai su manim daro namų darbus!
Mokytoja:
– Petriuk, kodėl ant suolo išraižei širdelę su užrašu „Meilė“?
– Norėjau, kad visi žinotų, jog aš rimtas menininkas.