Bankų apiplėšimai nuo seno žadina visuomenės vaizduotę. Kinematografijoje jie dažnai vaizduojami kaip drąsūs, gudrūs ir net romantiški nusikaltimai, tačiau tikrovėje tai sudėtingi, rizikingi ir dažniausiai tragiškai pasibaigiantys veiksmai. Vis dėlto verta pažvelgti, kaip šie nusikaltimai keitėsi per laiką – nuo klasikinių ginkluotų įsiveržimų iki šiuolaikinių kibernetinių atakų.
Bankų apiplėšimai praeityje
XX amžiaus pradžioje bankų apiplėšimai buvo fiziniai, akivaizdūs ir brutaliai pavojingi. Nusikaltėliai veikdavo atvirai – įsiverždavo į banką ginkluoti, grasindavo darbuotojams ir klientams, reikalavo pinigų iš kasų ar seifų. Tokie apiplėšimai reikalavo drąsos, greitos reakcijos ir dažnai – kruopštaus planavimo.
Klasikinis pavyzdys – garsieji JAV gangsteriai, tokie kaip Džesis Džeimsas ar Džonas Dilingeris, kurie XX a. trečiajame dešimtmetyje tapo beveik legendinėmis figūromis. Jie buvo laikomi „liaudies didvyriais“, nors jų veiksmai sukeldavo chaosą ir mirtį. Tais laikais bankų apsauga buvo menka, o technologijų beveik nebuvo – todėl sėkmingi apiplėšimai buvo įmanomi net ir be didelių techninių žinių.
Europoje situacija buvo panaši.
Sovietmečiu ir pokario metais bankų apiplėšimai buvo reti, nes finansų įstaigos priklausė valstybei, o nusikaltėliams grėsė itin griežtos bausmės. Vis dėlto atsiradus privačioms komercinėms įstaigoms, ėmė daugėti ir finansinių nusikaltimų.
Šiuolaikiniai metodai – nuo ginklų prie klaviatūros
Šiandien bankų apiplėšimai beveik išnyko savo klasikine prasme. Fizinis įsiveržimas į banko patalpas tapo itin rizikingas dėl modernių apsaugos sistemų, vaizdo kamerų, GPS sekimo, biometrinių užraktų ir greito policijos reagavimo. Todėl nusikaltėliai persikėlė į skaitmeninę erdvę.
Kibernetiniai apiplėšimai – tai naujo tipo grėsmė. Vietoje pistoletų naudojami kompiuteriniai virusai, programiniai „trojanai“ ir įsilaužimo įrankiai. Tokie nusikaltimai leidžia pavogti milijonus eurų neišeinant iš namų. Vienas žinomiausių pavyzdžių – „Carbanak“ grupuotė, kuri 2013–2018 m. pavogė daugiau nei milijardą dolerių iš šimtų bankų visame pasaulyje. Nusikaltėliai įsilauždavo į vidinius bankų tinklus, stebėdavo darbuotojų veiksmus ir nukreipdavo lėšas į savo sąskaitas.
Kitas modernus metodas – socialinė inžinerija, kai sukčiai išgauna konfidencialius duomenis iš bankų darbuotojų ar klientų, apsimesdami patikimais asmenimis. Dažnai naudojami netikri el. laiškai, SMS ar skambučių scenarijai.
Be to, vis labiau plinta kriptovaliutų vagystės, kai nusikaltėliai įsilaužia į kriptobiržas ar pinigines. Šios operacijos yra beveik neatsekamos dėl decentralizuotos technologijos.
Kaip reaguoja bankai ir teisėsauga?
Atsižvelgdami į pasikeitusį nusikalstamumo pobūdį, bankai investuoja milžiniškas sumas į kibernetinę saugą. Naudojami dirbtinio intelekto algoritmai, kurie stebi įtartinas transakcijas, biometriniai prisijungimai, daugiapakopis autentifikavimas. Policija ir Interpolas taip pat kuria specializuotus padalinius, kovojančius su kibernetiniais nusikaltimais.
Tačiau kova su kibernetiniais apiplėšimais yra nuolatinė – technologijoms tobulėjant, tobulėja ir nusikaltėlių metodai.
Išvada
Bankų apiplėšimai iš brutalių ir triukšmingų tapo tylūs ir nematomi. Jei anksčiau pavojus slypėjo ginkluotų vyrų rankose, tai dabar jis slepiasi kodo eilutėse. Technologijų pažanga suteikė naujų galimybių tiek apsaugai, tiek nusikaltėliams, todėl kova už finansinį saugumą niekada nesibaigs – ji tiesiog keičia formą.
