Įvadas
Meyers–Briggs asmenybės tipų indikatorius (MBTI) yra vienas žinomiausių psichologinių testų pasaulyje. Jis priskiria žmones vienam iš 16 asmenybės tipų pagal keturias dichotomijas:
Ekstraversija (E) – Introversija (I)
Jutimas (S) – Intuicija (N)
Mąstymas (T) – Jausmai (F)
Sprendimas (J) – Pojūčiai (P)
MBTI plačiai taikomas personalo atrankoje, komandinio darbo formavime, saviugdoje. Tačiau akademinėje psichologijoje jis dažnai kritikuojamas. Tad kyla klausimas: ar MBTI yra patikimas mokslinis įrankis, ar labiau pseudomokslinė sistema?
MBTI atsiradimo istorija
MBTI sukūrė Katharine Cook Briggs ir jos dukra Isabel Briggs Myers XX a. viduryje, remdamosi šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo psichologinių tipų teorija. Nors Jungas pabrėžė, kad jo tipologija yra lanksti ir nėra skirta griežtai klasifikuoti žmonių, MBTI ją supaprastino ir pavertė standartizuotu klausimynu.
MBTI patrauklumo priežastys
Lengvai suprantama – aiškūs tipai, apibūdinantys žmogaus elgesį.
Pozityvios formuluotės – testas vengia „neigiamų“ bruožų.
Savižinos įrankis – suteikia struktūrą, padedančią apmąstyti savo stiprybes.
Populiari kultūroje – daugelis žmonių jaučia tapatumą su savo tipu.
Kritika ir moksliniai trūkumai
Nepaisant populiarumo, daugelis psichologų teigia, kad MBTI neatitinka griežtų mokslinio metodo standartų.
1. Patikimumo problema
Tyrimai rodo, kad 40–50 % žmonių pakartotinai atlikę MBTI testą po kelių savaičių gauna kitokį tipą. Tai reiškia, kad jo test–retest patikimumas yra ribotas.
2. Dirbtinės dichotomijos
MBTI verčia žmones rinktis tarp dviejų kraštutinių polių (pvz., ekstraversija ar introversija), nors psichologiniai tyrimai rodo, kad šie bruožai yra kontinuumai. Dauguma žmonių yra kažkur per vidurį.
3. Silpnas prognostinis validumas
Skirtingai nei „Didžiojo penketo“ (Big Five) modelis, MBTI menkai prognozuoja akademinę sėkmę, darbo efektyvumą ar kitus objektyvius rodiklius.
4. Nėra griežto teorinio pagrindo
MBTI remiasi Jungo idėjomis, kurios pačios neturi tvirtų empirinių įrodymų.
MBTI kaip pseudomokslas?
Nors MBTI nėra visiškas „iš piršto laužtas“ – jis grindžiamas psichologijos istorijoje žinomomis koncepcijomis – daug mokslininkų jį priskiria prie pseudomokslinių ar bent jau pop-psichologinių metodų.
Pagrindinės priežastys:
nepakankami empiriniai įrodymai;
selektyvus teigiamų rezultatų akcentavimas;
silpnas testų patikimumas.
Ar MBTI vis tiek gali būti naudingas?
Taip – jei jis naudojamas ne kaip mokslinė diagnozė, o kaip savižinos ir diskusijų įrankis.
MBTI gali padėti apmąstyti savo darbo stilių.
Gali skatinti empatiją suprantant, kad žmonės skirtingai priima informaciją ir priima sprendimus.
Tačiau svarbu suprasti, kad MBTI tipas nėra „asmenybės faktas“, o tik apibendrinimas.
Alternatyvos
Psichologijoje plačiau pripažinti modeliai yra:
Didysis penketas (Big Five) – vertina penkis asmenybės bruožus kontinuume (Ekstraversija, Atvirumas patirčiai, Sąžiningumas, Sutariamumas, Emocinis stabilumas).
HEXACO modelis – panašus į Big Five, bet su papildomu nuoširdumo–nuolankumo faktoriumi.
Šie modeliai turi geresnį patikimumą, validumą ir plačią empirinių tyrimų bazę.
Išvada
MBTI – tai įdomus, patrauklus ir kultūriškai populiarus asmenybės tipų aprašymo būdas. Tačiau jis nėra patikimas mokslinis testas ir neturėtų būti naudojamas kaip vienintelis asmenybės vertinimo metodas, ypač priimant svarbius sprendimus dėl karjeros ar atrankos.
Geriau jį vertinti kaip savirefleksijos žaidimą ar pokalbio pradžią – o rimtesniems psichologiniams tyrimams rinktis metodus, paremtus tvirtesniais empiriniais įrodymais.
